Anestezijos priemonės, ką apie jas reikia žinoti tatuažo, ilgalaikio makiažo meistrui:
Vietinėmis anestezijos priemonėmis vadinamos tokios medžiagos, kurios gali žymiai susilpninti sužadinimo perėjimą nervu.
Priklausomai nuo aplikacijos vietos, anestetikai sukelia įvairias anestezijos rūšis: terminalinę, pravedamąją ir infiltracinę.
Esant terminalinei arba paviršinei anestezijai, medžiaga užtepama ant gleivinės paviršiaus, kur blokuojamos jautrios nervinės galūnėlės. Be to, anestetiką galima užtepti ir ant pažeisto ar išopėjusio paviršiaus.
Esant pravedamajai anestezijai, medžiaga įvedama į nervo įėjimą. Įvyksta sužadinimo pravedimo per nervinę skaidulą blokavimas, dėl ko išnyksta nervinės srities jautrumas. Kita pravedamosios anestezijos rūšis yra anestezija į nugaros smegenis; tada anestetikas paveikia priekines ir užpakalines nugaros smegenų šakneles, išjungdamas apatinės kūno pusės jautrumą skausmui.
Esant infiltracinei anestezijai, nuskausminimas atliekamas išmirkant audinius po sluoksniu operacinio lauko srityje. Šiuo atveju anestetikas veikia tiek jautrias nervines galūnėles, tiek nervinius pravedimus.
Vietinės anestezijos pradininku laikomas rusų mokslininkas Vasilijus Konstantinovičius Anrepas, kuris 1879 metais pirmą kartą atrado kokaino anestezuojančias savybes, kas suaktyvino chemikų darbą. Po to buvo susintetinta daugybė medžiagų, pasižyminčių anestezuojančiu aktyvumu, tačiau tik nedaugelis jų atitiko reikalavimus, keliamus šiai medžiagų grupei.
Pagrindiniai reikalavimai, keliami vietiniams anestetikams:
- Jie turi pasižymėti aukšto laipsnio poveikio nerviniam audiniui parinkimu.
- Neturėti neigiamo poveikio organizmui, t.y., nesukelti pašalinių reakcijų ir pasižymėti nedideliu toksiškumu.
- Anestezija turi suveikti greitai, pasiekti pakankamą gylį ir trukmę nepriklausomai nuo anestetiko įvedimo būdo.
- Vietiniai anestetikai turi gerai tirpti vandenyje ir nesuirti juos laikant ir sterilizuojant.
- Jie turi susiaurinti kraujagysles (bent jau neišplėsti jų).
